Informacija pacientams
Storosios žarnos divertikuliozė
Diverticulum – senosios Romos laikais reiškė-“mažytė vietelė šalia didelio kelio su bloga reputacija”. Nors žodžio reikšmė ir pasikeitė, tačiau prasmė ir esmė nepakito. Divertikuliozė yra dažniausia organinė žarnų liga.
Divertikulai susidaro (išlenda) silpniausiose žarnos sienelės vietose ir gali būti suprasti kaip žarnos sienelės išvarža, kai žarnos gleivinė maišelio formos dariniu išsiveržia per žarnos sienelę.
Divertikulas ir divertikuliozė nėra tas pats. Divertikulas reiškia būklę, anatominius pokyčius. Divertikuliozė – liga, atsiradusi dėl žarnos sienelėje susidariusių divertikulų. Divertikulioze serga išsivysčiusių šalių gyventojai, apie 10-20 procentų vakarietiškos civilizacijos šalių gyventojų JAV ir Europoje. Šia liga praktiškai neserga Afrikos, Pietų Amerikos, Azijos gyventojai, kurie vartoja menkai apdorotus, nerafinuotus, daug ląstelienos turinčius maisto produktus. Afrikiečiai ir kiti minėtų šalių gyventojai, emigravę į Vakarus, pradeda sirgti divertikulioze kaip ir vietiniai gyventojai, nes perima jų mitybos būdą.
Yra apskaičiuota, kad dabar mes suvartojame su maistu tik 10 procentų ląstelienos, vartotos prieš 100 metų. Iki 40 metų amžiaus divertikuliozė būna retai tik 5 procentams žmonių. Nuo penktojo gyvenimo dešimtmečio ji dažnėja ir randama kas antram asmeniui, sulaukusiam 80 metų.
Dažniau serga moterys nei vyrai (2:1). Sergant divertikulioze, 70-80 proc. ligos atvejų yra besimptominė. Žmogus praktiškai nieko nejaučia. Likusias 20-30 proc. atvejų jaučiami vienokie ar kitokie susirgimo simptomai. Susirgimui būdingi pilvo skausmai. Jie būna dažniau kairėje apatinėje pilvo dalyje ar virš gaktikaulio.
Skausmas spazmiškas, stiprėja pavalgius, sumažėja arba visai praeina išėjus dujoms ar pasituštinus.
Būdingi tuštinimosi sutrikimai. Dažniausiai tai būna vidurių užkietėjimas (obstipacijos), bet galimi ir viduriavimo epizodai. Gana būdingas simptomas yra pilvo pūtimas.
Liga labai paūmėja, kai atsiranda divertikulų komplikacijos. Klasikine divertikuliozės komplikacija yra kraujavimas. Prasideda gausus, neskausmingas kraujavimas skaisčiai raudonu krauju su krešuliais, kai kraujuojama iš divertikulo riestinėje žarnoje, ar tamsiu kaštoninės spalvos krauju iš dešiniosios storosios žarnos dalies divertikulų.
Dažniausiai divertikulų komplikacija yra divertikulitas (divertikulo uždegimas). Lengvais atvejais būna įvairaus intensyvumo pilvo skausmai kartu su žarnų turinio pasažo sutrikimais - pasunkėja vidurių užkietėjimai ar atsiranda viduriavimas.
Sunkių divertikulitų metu karščiuojama, prakaituojama, jaučiamas didelis bendras silpnumas. Didelis pastovus skausmas pilve. Klinika būna panaši į ūmų apendicitą, net vadinama kairiuoju apendicitu. Negydant ar netinkamai gydant liga progresuoja ir vystosi dar grėsmingesnės komplikacijos (abscesas pilvo ertmėje, fistulės, žarnų obstrukcija ar pilvaplėvės uždegimas). Ligos diagnozė nustatoma ištyrus sergantį žmogų ambulatoriškai ar ligoninėje. Geriausiai, kai susirgimą gydo gydytojai specialistai - gastroenterologai arba koloproktologai.
Besimptominiais atvejais gydymo nereikia. Patartina vengti vidurių užkietėjimų (obstipacijų). Valgyti daugiau skaidulinių medžiagų arba tiesiog sėlenų. Nevartoti vidurius laisvinančių vaistų, nedaryti klizmų. Dieta besimptomės divertikuliozės atveju yra svarbiausias gydymo komponentas. Reikalinga daug daržovių turinti dieta, rupių miltų duona („Rugelis", „Keturių grūdų"), slyvų, abrikosų, persikų, figos, burokėlių ir kt. Patartina gerti daug skysčių, ne mažiau kaip 2 litrus per dieną.
Nekomplikuotos divertikuliozės atvejais šalia nuolatinio didesnio skaidulų maiste vartojimo skiriamas ir simptominis gydymas. Paprastai skiriama spazmomeno, nošpos, raminamųjų vaistų, trankviliantų. Kraujavimo iš divertikulų atvejais ligonis iš karto guldomas į ligoninę. Divertikulitą reikia pradėti gydyti iš karto jį nustačius. Lengvų divertikulito formų gydymas gali būti ir ambulatorinis. Sunkesniais atvejais ligonis guldomas į ligoninę.
Tolesnės divertikulito komplikacijos – abscesas, peritonitas, fistulės, žarnų obstrukcija - gydomos chirurginiais metodais. Divertikuliozės eiga yra lėta, 15-20 procentai ja sergančių ligonių būna komplikacijos, ypač divertikulitai. Mažiausiai trečdaliui ligonių divertikulitai kartojasi, apie trims ketvirtadaliams ligonių divertikulitai praeina per 7-8 dienas, tačiau likusiam ketvirtadaliui jau pirmo epizodo metu divertikukai komplikuojasi ir prireikia gydyti chirurgiškai.
Divertikuliozė nėra ikivėžinė liga, bet šios dvi ligos gali būti kartu, vystytis nepriklausomai viena nuo kitos.
Storosios žarnos polipai
Polipai yra nepiktybiniai tiesiosios ir storosios žarnos navikai, kurie ilgainiui gali virsti piktybiniais. Pavieniai polipai randami 2-15 proc. suaugusių žmonių, tačiau vyresnio amžiaus žmonėms liga nustatoma dažniau. Turintiems daugiau kaip 50 metų žmonėms polipų jau randama apie trečdaliui.
Nesvarbu – pavieniai ar dauginiai polipai – juos visus būtina gydyti. Ypač maži polipai dažniausiai randami atsitiktinai, juo labiau kad požymiai, dėl kurių būtų galima įtarti atsiradus polipų, nėra specifiniai. Gali pasikartoti kraujavimas, atsirasti gleivių, nemalonių jutimų pilve, nes žarnyno peristaltiniai judesiai tampo polipą. Retais atvejais dideli polipai gali užkimšti žarnyno spindį ir sukelti žarnų nepraeinamumą. Kartais išsiskiria daug gleivių, atsiranda vandeningas viduriavimas, tačiau tai būdinga tik esant kai kurių rūšių polipams.
Storoje žarnoje polipų galima nustatyti jį užčiuopus, atlikus instrumentinį-endoskopinį ar rentgenologinį žarnyno tyrimus. Radus polipą žarnose, kyla klausimai – ar jų nėra daugiau ir ar polipas nėra piktybinis? Būtent todėl nustačius polipą reikia ištirti visą storąją žarną. Tiksliausiai polipo tapimą vėžiniu galima įvertinti tik jį pašalinus ir ištyrus.
Polipai gydomi juos šalinant. Kokiu būdu tai daryti, pasirenka gydytojas proktologas arba endoskopuotojas. Polipus galima pašalinti endoskopiškai arba atliekant operaciją. Dėl žarnų vėžio profilaktikos reikėtų šalinti visus polipus. Pašalinti storosios žarnos polipai linkę ataugti, be to, šalia jų gali vystytis piktybiniai augliai, todėl ir pašalinus polipą, žarnyną reikia tirti endoskopu ar rentgenu. Kada būtina tikrintis ir atlikti tyrimus, nustato gydytojas.
Proktalgija arba anorektinis tarpvietės skausmo sindromas
“Kas man yra daktare? 2-3 kartus per mėnesį naktimis pabundu, dėl labai stipraus, nepakeliamo, plėšiančio, deginančio skausmo tiesiojoje žarnoje. Vieną kartą buvau net nualpusi. Taip dažniausiai prasideda pokalbis su paciente sergančia proktalgija.”
Tai spastiniai skausmai išangėje ir tiesiojoje žarnoje. Pirmą kartą medicininėje literatūroje buvo aprašyti 1840 metais Anglijoje Hird ir Gray.
Susirgimas gali būti be jokios aiškios priežasties arba sergant kitomis tiesiosios žarnos ir kitų mažojo dubens organų ligomis (hemorojus, fistulės, kolitas, gimdos kaklelio uždegimas, prostatitas ir kt.).
Dažnai gali būti kaip klimakterinio laikotarpio palydovas.
Būdingiausias proktalgijos simptomas yra labai stiprus, staigus skausmas tiesiojoje žarnoje. Žmogus pajunta labai stiprų skausmą tiesiojoje žarnoje, kurį apibudina, kaip deginantį, plėšiantį. Skausmas gali plisti į šlapimo pūslę, tarpvietę, uodegikaulį, kojas. Kai kuriems priepuolio metu gali būti dusulys, širdies plakimas, prakaitavimas, potraukis tuštintis ar šlapintis. Kai kam nepakeliamai stiprus skausmas gali trukti kiek ilgiau ir sukelti net koliapsą (nualpimą). Tačiau dažniausia labai stiprus priepuolinis skausmas trunka trumpai nuo kelių iki 10–15 min. Atsiranda ir išnyksta staiga, todėl ši liga dar vadinama proctalgia fugax (lot. žaibiška).
Susirgimą diagnozuoja ir gydo gydytojas koloproktologas.
Niekada negalima nustatyti šios diagnozės neištyrus ligonio. Visais tokiais atvejais būtina patikrinti tiesiąją žarną, atlikti pilną proktologinį ištyrimą.
Gydantis pačiam arba gydantis be reikiamo ištyrimo galima palikti nediagnozuotą daugelį storosios žarnos susirgimų ir netgi tiesiosios žarnos vėžį.
Laiku atliktas storosios žarnos vėžio tyrimas išgelbsti gyvybę
Mirštamumas nuo storosios žarnos vėžio tapo rimta pasauline problema. Tikimybė, kad anksčiau ar vėliau susirgsite storosios žarnos vėžiu didelė. Vyrams ši liga išsivysto dažniau nei moterims. Lietuvoje per metus nustatoma apie 1500 naujų storosios žarnos vėžio atvejų.
Nepaaiškinamai didelis nuovargis. Dėl neaiškios priežasties krentantis svoris. Kraujas išmatose, kuris būna nuo šviesiai raudonos iki tamsiai raudonos spalvos. Pilvo ar tiesiosios žarnos skausmas. Baigus tuštintis nėra komforto jausmo. Jaučiama nevisiškas išsituštinimas. Pasikeitė įprastinė žarnyno veikla. Atsiranda viduriavimai ar vidurių užkietėjimai be aiškios priežasties trunkantys daugiau kaip 6 savaites. Mažakraujystė tai storosios žarnos vėžio požymiai. Juos pajutus reikia kreiptis į gydytoją, konsultuotis su gydytoju koloproktologu.
Daugelis apie šią ligą, vis dar galvoja kaip apie kažką nešvaraus. Toks požiūris yra kenksmingas, nes žmonės nesitikrina. O anksti ligą diagnozavus galima išgelbėti ne vieną sergantįjį ar bent pratęsti jo gyvenimą.
Storosios žarnos vėžys vystosi kai sutrinka žarnyną dengiančių ląstelių normalaus atsinaujinimo procesas. Nustačius ankstyvos stadijos auglį galima pašalinti. Tačiau dažnai susirgęs žmogus nejaučia jokių požymių, o negydoma liga gali išplisti į kitas organizmo vietas. Laiku diagnozuoti ligą, gali padėti vadinamasis slapto kraujo išmatose tyrimas.
Tyrimą galima pasidaryti ne tik gydymo įstaigų laboratorijose, bet ir namuose. Tai lengvai atliekamas, visiems prieinamas ir nebrangus būdas pasitikrinti. Vaistinėse parduodamos specialios juostelės, kurios padeda nustatyti ar nėra kraujavimo iš žarnyno. Šiomis juostelėmis naudotis taip pat paprasta, kaip ir nėštumo testu. Tačiau šiuo atveju tiriamas ne šlapimas, o išmatos. Jeigu juostelė nusidažo rausva ar raudona spalva, tai reiškia, kad reikėtų atlikti nuodugnesnius tyrimus gydymo įstaigoje. Šio testo patikimumas apie 80%. Reikia atminti, kad juostelė gali nusidažyti ir nuo maisto produktų, kurių suvalgėte (pvz. burokėlių). Norėdami išvengti klaidų prieš atliekant testą namuose reikėtų atidžiai perskaityti informacinį lapelį, laikytis jame pateiktų nurodymų.
Šį testą ypač rekomenduojama atlikti vyresniems nei 50 metų žmonėms, tiems, kurie jaučia ligai būdingus požymius, taip pat tiems kurių šeimoje buvo diagnozuotas storosios žarnos vėžys arba rasta gerybinių navikų - polipų. Jeigu testo atsakymas teigiamas, reikėtų skubiai kreiptis į gydytoją ir atlikti specialius tyrimus.
Yra labai daug ir įvairių vėžio gydymo būdų, tačiau net ir radikaliausi metodai nepadės, jeigu liga bus nustatyta pavėluotai.
Hemorojus: kas tai per liga?
Bijau, kad tai nebūtų vėžys!
Kraujuoja ir skauda išangė.
Tačiau pas gydytoją neisiu ir
gėda ir baisu.
Liga kuri anksčiau buvo pašaipų ir anekdotų objektas tampa vis aktualesnė. Pats žodis hemorojus yra kilęs iš graikų kalbos. Liga hemorojus suprantama, kaip išangės kraujagyslių (hemorojinio) rezginio išsiplėtimas, išvešėjimas. Tuštinantis kietomis išmatomis, stanginantis, išangės kraujagyslių rezginys stumiamas išangės kanalu žemyn, kol pradeda išvirsti lauk hemorojiniais mazgais.
Tada pradedama jausti hemorojaus simptomus. Šlapiuoja, peršti ir skauda išangė. Atsiranda neskausmingas kraujavimas. Nedidelis kiekis kraujo paprastai pasirodo tuštinimosi pabaigoje. Atsiranda bėrimas apie išangę. Oda tampa jautri, sudirgusi. Per išangę iškrenta hemorojiniai mazgai.
Hemorojaus mazgai skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai mazgai padengti gleivine, o ne oda. Todėl jie lengvai pažeidžiami ir kraujuoja.
Hemorojus būna kelių stadijų:
- pradinėje stadijoje jaučiamas diskomfortas išangėje, retkarčiais kraujuoja;
- sekančioje stadijoje hemorojiniai mazgai iškrenta per išangę ir pasituštinus grįžta patys atgal;
- tęsiantis ligai hemorojiniai mazgai iškrenta ir turi būti grąžinami ranka atgal;
- galų gale hemorojiniai mazgai nuolat iškrenta po tuštinimosi, ką nors sunkiau pakėlus, nusičiaudėjus ar nusijuokus. Grąžinus ranka atgal vėl iškrenta, nes analinės angos ir tiesiosios žarnos raumenys jau nebegali sulaikyti krentančių mazgų. Dažnai kraujuojama. Ir galų gale iškritę mazgai nebesugrąžinami ir lieka išvirtę išorėje.
Dažniausia hemorojus atsiranda, dėl keleto priežasčių. Blogų mitybos įpročių, kai valgoma mažai skaidulų turinčio maisto, vaisių, daržovių. Nuolat pasikartojančio vidurių užkietėjimo ir dažno vidurius laisvinančių vaistų vartojimo. Sunkaus fizinio, ilgalaikio sėdimo ar stovimo darbo. Be jokios abejonės hemorojaus atsiradimui labai reikšminga nėštumas ir gimdymas, nutukimas ir paveldimumas.
Hemorojų diagnozuos jus ištyręs gydytojas koloproktologas. Jis apžiūrės jus išoriškai ir ištirs specialiais instrumentais: rektaliniu veidrodžiu, anoskopu, rektoromanosigmoidoskopu.
Hemorojaus gydymas yra medikamentinis ir chirurginis. Skiriami vidurius švelniai laisvinantys ir žarnos gleivinės nedirginantys vaistai. Vaistai stiprinantys kraujagyslių sienelę, mažinantys uždegimą ir nuskausminantys. Yra daugybė tepalų, kremų, žvakučių ir tablečių. Tačiau nei vienas iš jų pilnai neišgydo hemorojaus.
Operacija efektyvi daugiau nei 90 % atvejų. Tačiau pooperacinis skausmas, galimos komplikacijos, ilgas nedarbingumo laikotarpis, dažną sergantį hemorojumi sulaiko nuo operacijos.
Šiandieniniai medicinos pasiekimai ir nauji gydymo metodai, guminių žiedų ligaturų metodas, infraraudonųjų spindulių koaguliacija, sklerozavimas, krioterapija leidžia išvengti operacijos ir su ja susijusių nemalonumų. Šiuo metu geriausiu pripažintas guminių žiedų ligaturų metodas. Gydoma ambulatoriškai. Nereikia narkozės ar kitokio nuskausminimo. Naudojant specialų aparatą išvešėjęs hemorojinis mazgas įtraukiamas į aparato vidų ir ties pagrindu perspaudžiamas labai tampriu guminiu žiedeliu. Savaitės bėgyje mazgas apmiršta ir nukrenta (pasišalina) kartu su guminiu žiedu. Mazgo vieta surandėja. Nebelieka nusiskundimų. Gydant šiuo metodu žmogus lieka darbingas.
Be hemorojaus kraujavimą gali sukelti ir storosios bei tiesiosios žarnos augliai, išangės fistulės, įplėšos, polipai ir kitos ligos. Dėl to būtina kreiptis į gydytoją koloproktologą, kuris ištirs kas sukelia kraujavimą - hemorojiniai mazgai ar kitos labai pavojingos ligos.
Hemorojus: dažniausia tiesiosios žarnos liga
Tiesiosios žarnos gale, po gleivine ir aplink išangę yra vadinamieji kaverniniai kūnai, ypatingos sandaros kraujagyslės. Jie neleidžia ištekėti skystam žarnos turiniui. Liga hemorojus prasideda tada, kai šie kaverniniai kūnai pradeda didėti. Į juos ateina 3-9 kraujagyslės. Atiteka arterinis, o nuteka veninis kraujas. Kai kraujo priteka daugiau negu nuteka, didesnės kraujagyslės ima plėstis. Ten, kur užsistovi veninis kraujas susidaro mazgai. Didėdami jie slenka žemyn, kol galų gale iškrenta per išangę.
Kas antras žmogus vyresnis, kaip 50 metų turi didesnio ar mažesnio laipsnio hemorojų. Galima sakyti, kad kas antras žmogus per savo gyvenimą patiria nors vieną hemorojaus paūmėjimą - ataką.
Kas iš tiesų yra hemorojus?
Tai kraujavimai iš tiesiosios žarnos. Paprastai kraujavimai būna negausūs ir neskausmingi. Tačiau kai kuriais atvejais kraujuojama gausiai. Kraujas būna šviesus “gyvas”, ilgalaikiai net ir ne itin gausūs pakraujavimai gali sukelti mažakraujystę. O gausus kraujavimas iš hemorojaus mazgų gali sukelti gana pavojingą nukraujavimą.
Tai išangės niežėjimas, perštėjimas, pastovus nemalonus veržimo, sunkumo jausmas išangėje apibudinamas terminu “analinis diskomfortas”.
Tai iškrentantys tuštinantis hemorojiniai mazgai, kurie pradžioje po pasituštinimo sugrįžta patys, po to jau reikia sukamšyti juos atgal ranka.
Ir galų gale tai pati skausmingiausia hemorojaus komplikacija - hemorojinių mazgų uždegimas, trombozė. Ligonis būna priverstas kęsti skausmą ištisomis dienomis ir savaitėmis. Tenka keisti įprastą gyvenimo ritmą.
Dažniausiai sergant hemorojumi savijauta pablogėja sunkiai dirbant, intensyviai sportuojant, užkietėjus viduriams, ilgą laiką sėdėjus ar stovėjus, kelionėje. Labai padaugėja hemorojaus komplikacijų švenčių metu ir po švenčių. Gausus kiekis aštraus maisto, alkoholis, ilgalaikis sėdėjimas už stalo, dažną priverčia pošventiniu laikotarpiu ilgai gydytis, dėl įvairių hemorojaus komplikacijų.
Hemorojaus gydymas yra gyvenimo būdo ir dietos sureguliavimas, medikamentinis ir chirurginis. Sergant hemorojumi labai svarbu vengti vidurių užkietėjimo, laikytis būtinos higienos, valgyti daug skaidulų ir kitų pektininių medžiagų turinį maistą, vaisius, daržoves. Gerti daug skysčių, vandens iki 2 litrų per parą.
Konservatyviai medikamentais gydomas I tipo hemorojus ir hemorojus iki operaciniu ir pooperaciniu laikotarpiu. Skiriami vaistai lengvinantys tuštinamasi, žvakutės, tepalai, sėdimos vonelės, preparatai stiprinantys veninio mazgo sienelę.
Hemorojaus mazgų pašalinimo chirurginiu būdu operacija haemorrhoidectomia (lot.) nėra labai sudėtinga. Žmogus ligoninėje praleidžia keletą dienų. Operuojama tik gerai nuskausminus. Mitas, kad hemorojaus operacija labai skausminga. Tačiau dažnas jos bijo. Operacinis gydymas 97% atvejų padeda sėkmingai atsikratyti hemorojaus.
Pastarąjį dešimtmetį vis rečiau taikomas operacinis gydymas. Hemorojus plačiai gydomas alternatyviais operacijai metodais: Guminių žiedų ligaturomis, krioterapija, infraraudonųjų spindulių kooguliacija, sklerozavimu. Sklerozuojant į hemorojaus mazgą suleidžiamas specialus tirpalas sukeliantis mazgo uždegimą ir po to sekantį surandėjimą, mazgo išnykimą. Taikant žiedų, ligaturinį metodą (Barron operaciją) specialiu aparatu - vakuuminiu cilindru ant hemorojaus mazgo “kojytės” uždedamas latex arba guminis žiedas, kuris perspaudžiamas mazgą - užblokuoja jo kraujotaką ir mazgas po 5-6 dienų nukrenta. Tai neskausminga, dabar plačiausiai taikoma procedūra.
Tačiau kai žmonės į gydytoją kreipiasi esant užleistam (IV), o hemorojui yra tik viena galimybė – operacija.
Hemorojus vargina daugelį žmonių. Dažnam vizitas pas gydytoją, dėl šios ligos atrodo nemalonus, o neretai net ir gėdingas. Tai ne tik neteisinga, bet net ir pavojinga. Tik jus ištyręs gydytojas koloproktologas nustatys ar nėra žarnyne navikų, polipų ir kitų ligų. Tik laiku ištyrę ir nustatę teisingą diagnozę išgydysit hemorojų be operacijos.
Apie kolonoskopiją
Gerb. Paciente,
Jums bus atliekama (FCS) kolonoskopija. Tai informatyvus žarnyno tyrimas, suteikiantis daug informacijos apie Jūsų sveikatos būklę.
Procedūros metu vyksta storosios žarnos visų segmentų – (tiesiosios, riestinės, gaubtinės ir aklosios žarnos) – endoskopinis ištyrimas.
Atliekant kolonoskopiją, apžiūrimas vidinis storosios žarnos paviršius, įvertinant jos gleivinę (gali būti paraudimas, paburkimas, trapumas, kraujagyslių piešinys, gleivinės išbujojimas, atrofija, opos, išaugos, augliai), spindžio, formos pakitimai ir kt.
Dažniausiai ši procedūra būna tik diagnostinė. Diagnostinės kolonoskopijos metu, gali būti atliekama biopsija (paimami gleivinės gabalėliai mikroskopiniam ištyrimui). Esant būtinybei, gali būti atliekamos ir gydymosios endoskopinės intervencijos: auglių (polipų, pogleivio lipomų bei kt.) šalinimas, kraujavimo stabdymas, stenozių (susiaurėjimų) plėtimas bei spindžio protezavimas (stentavimas) specialiais vamzdeliais (stentais), nesveikos storžarnės gleivinės dalies pašalinimas ir kt. Esant netikėtiems radiniams ar atsiradus komplikacijoms, kolonoskopijos tikslai ir planas gali pasikeisti procedūros eigoje.
Kolonoskopija atliekama lanksčiu aparatu - videofibrokolonoskopu (vaizdo kolonoskopu). Tai 9–12 mm skersmens lankstus zondas, kuriame yra įmontuota elektroninė vaizdo perdavimo sistema, vaizdą perduodanti į monitorių.
Pasiruošimas procedūrai ir nejautra
Procedūros metu norint pamatyti storosios žarnos pakitimus, teisingai diagnozuoti randamą patologiją, būtina gerai išvalyti žarnyną, tinkamai, laikantis gydytojo nurodymų, pasiruošti procedūrai. Būtent tinkamas pasiruošimas sąlygoja kolonoskopijos eigą, padeda tiksliai diagnostikai.
1. Dieną prieš tyrimą pacientui duodama specifinių, žarnyno išvalymui skirtų, vidurius liuosuojančių vaistų - (Eziclen, Pikoprep, Fortrans, Moviprep), kuriuos nurodo gydytojas. Šie vaistai negali būti skiriami esant dehidratacijai (organizmui netekus daug skysčių), sunkaus laipsnio širdies veiklos nepakankamumui bei žarnų nepraeinamumui. Rekomenduojama gerti daug vandens. Dvi dienas prieš procedūrą nevalgyti sunkaus maisto, sėklų, grūdų, riešutų. Dieną prieš tyrimą pacientas vartoja tik skysčius.
2. Būtinai informuokite gydytoją, jei vartojate varfariną, aspiriną ar kitus kraujo krešėjimą mažinančius vaistus, nes šie medikamentai padidina kraujavimo pavojų. Pasakykite gydytojui ar anksčiau jums buvo atlikti endoskopiniai tyrimai, ar kilo komplikacijų, alerginių reakcijų nuo vaistų. Būtinai informuokite, jei vartojate nesteroidinius priešuždegiminius vaistus (diklofenakas, nimezilis ir kt.), insuliną, gliukokortikoidus, apie esamą nėštumą, lėtines ligas, kuriomis sergate (epilepsija, hemofilija, bronchinė astma ir kt.). Prieš tyrimą nusiimkite akinius, išsiimkite kontaktines linzes, papuošalus, įvertus į liežuvį ir lūpas bei dantų protezus, kad bendrinės nejautros metu nepatektų į kvėpavimo takus.
3. Prieš procedūrą med. personalas Jus paguldys ant kairio šono. Į veną, įvedus intraveninį kateterį, bus leidžiami vaistai, kurie sukels bendrinę nejautrą (Jus užmigdys).
4. Daktaras, atliekantis procedūrą, per išeinąmąją žarną įstums endoskopą į storąją žarną, kuri apžiūros metu bus pripildyta oro, kad galima būtų apžiūrėti jos vidinį paviršių. Oras po procedūros gali sukelti pilnumo ir tempimo jausmą pilve, bet stipraus skausmo tai nesukelia, nes oras išsiurbiamas ištraukinėjant kolonoskopą. Baigiant procedūrą, endoskopas ištraukiamas.
5. Kadangi procedūra atliekama bendrinėje nejautroje, pacientas 2 valandas po procedūros dar negali valgyti, (galima atsigerti vandens), 6 valandas negalima vairuoti. Jei gydytojas nenurodo, vėliau apribojimų nėra. Pacientas grįžta prie įprastinės dienotvarkės.
Galimos kolonoskopijos komplikacijos
1. Storosios žarnos sienelės sužalojimas. Jeigu sužaloti ne visi sienelės sluoksniai, gydymas būna koncervatyvus (nereikia operuoti). Jeigu yra perforacija (sienelės plyšimas) - reikalingas skubus chirurginis gydymas, o bakterinės komplikacijos gali sukelti pavojų gyvybei. Kai kurios ligos – susiaurėjimai, vėžys, opos – padidina perforacijos (plyšimo) pavojų.
2. Kraujavimas iš biopsijos ar kitokios endoskopinės manipuliacijos srities. Paprastai kraujavimas būna negausus ir jį pavyksta sustabdyti endoskopinėmis priemonėmis. Tik išimtinai retais atvejais ligonį tenka operuoti.
3. Plaučių infekcija dėl stemplės ar skrandžio turinio patekimo į kvėpavimo takus (tai bendrinės nejautros komplikacija).
4. Atipinės reakcijos į nejautrą sukeliančius vaistus. Tokios komplikacijos dažnesnės sergantiems lėtinėmis plaučių ir širdies ligomis.
5. Vyresnio amžiaus žmones procedūros eigoje gali ištikti širdies ritmo sutrikimas, miokardo infarktas ar insultas. Itin retais atvejais ligonį gali ištikti mirtis.
6. Nors kolonoskopija yra tikslus tyrimas, virškinamojo trakto liga ar defektai gali būti nepastebėti dėl žarnyne esančio turinio (kraujo, gleivių, išmatų).
7. Procedūros gali nepavykti padaryti dėl Jūsų organizmo būklės, anatominių ypatumų ar techninių kliūčių.
8. Gydytojas, prieš skirdamas ir atlikdamas procedūrą visada įvertina paciento būklę, anatominius ypatumus, pasiruošimą. Jei gydytojas, įvertinęs rizikos faktorius, nusprendžia, procedūra pacientui neatliekama.
Opinis kolitas
Tai storosios žarnos liga, priskiriama žarnų lėtinių uždegimų grupei. Kodėl ja susergama, visiškai aišku nėra. Manoma, kad reikšmės turi genetika, aplinkos įtaka ir imunitetas. Tai viena iš "civilizacijos ligų", nes opinis kolitas labai retai pasitaiko besivystančiose šalyse, kur blogos sanitarines sąlygos ar net paplitusios žarnyno infekcijos. Pastaraisiais dešimtmečiais šio susirgimo Lietuvoje daugėja.
Sergant kolitu atsiranda storosios žarnos uždegimo pokyčių. Dažniausiai, apie 95 procentus uždegimas prasideda nuo tiesiosios žarnos ir nepertraukiamai plinta aukštyn. Randama raudona išburkusi storosios žarnos gleivinė su didesnėmis ar mažesnėmis opomis.
Serga panašiai ir vyrai, ir moterys – dėl lyties didesnio skirtumo nėra. Dažniausiai susergama nuo 15 iki 30 metų, antroji sergamumo banga būna 50–80 metų žmonėms.
Svarbiausias opinio kolito požymis - viduriavimas su krauju ir gleivėmis. Priklausomai nuo uždegimo aktyvumo ir išplitimo žarnoje viduriavimas būna įvairaus intensyvumo.
Kraujuojant iš tiesiosios žarnos, dažniausiai būna kraujingų gleivių, susimaišiusių su skystomis išmatomis. Gali būti didelis kraujavimas grynu krauju. Pilvo skausmas šiai ligai nėra ypač būdingas, tačiau dalis ligonių skausmą jaučia. Dalį sergančiųjų opiniu kolitu vargina pilvo pūtimas, karščiavimas, apetito stoka, svorio mažėjimas.
Vaikams ir paaugliams gali sulėtėti augimas. Retkarčiais pasitaiko sąnarių ar akių uždegimų, atsiranda opų ant kojų ar burnos gleivinėse, vystosi kepenų uždegimas, kepenų cirozė.
Įtarti opinį kolitą reikia visuomet, jei viduriuojama su krauju, ypač kai tai būna dažnai.
Jokiu būdu negalima užsiimti savigyda. Nustatyti diagnozę gydytojui padės papildomi tyrimai.
Opinis kolitas gydomas specialiais vaistai, kurie, patvirtinus diagnozę, gali būti kompensuojami. Tik retai, kai pasitaiko ypač sunki opinio kolito forma, operuojama – šalinama storoji žarna. Skubios operacijos gali reikėti ir prakiurus žarnai.
Opinis kolitas yra ikivėžinė liga. Didesnė vėžio rizika būna opiniu kolitu susirgus iki 15 metų amžiaus. Uždegimų židinių ir opų vietose gleivinė pakinta, maždaug per trejus metus čia išsivysto vėžys. Kad to neįvyktų, reikia ilgalaikio nuolatinio gydymo, prižiūrint tos srities gydytojui – gastroenterologui ar koloproktologui.
Meteorizmas įspėja apie gresiančią ligą
Išpūstas pilvas, gausus raugėjimas ir žagsėjimas kultūringoje aplinkoje nepriimtinas. Tačiau vidurių pūtimas ir raugėjimas nėra vien blogo etiketo ar prastos mitybos požymis. Tai gali būti įspėjimas apie gresiančias rimtas ligas. Dėl vidurių pūtimo dažnai tenka ilgai ir kantriai gydytis, o pasveikus – keisti mitybos įpročius.
Mediciniškai pilvo pūtimas vadinamas meteorizmu. Kodėl gi dujos kaupiasi žarnyne ir skrandyje? Šio negalavimo priežasčių yra daug.
Visą žmogaus organizmą galima prilyginti sudėtingai biocheminei laboratorijai. Vyksta daug ir sudėtingų procesų: skaidomi angliavandeniai, baltymai, riebalai. Virškinant žarnyne atsiranda tam tikras dujų – azoto, deguonies bei anglies dvideginio – kiekis. Tai natūralus biocheminis procesas.
Sveikas žmogus dėl šių dujų paprastai nejaučia jokių negalavimų. Žarnyne jų susikaupia apie 200 mililitrų. Bekvapės dujos pasišalina kartu su išmatomis.
Liguisti pojūčiai pradeda varginti, kai šių dujų susikaupia žymiai daugiau. Taip atsitinka tuomet, kai žmogus, čiulpdamas saldainį, valgydamas, kramtydamas gumą, prisiryja oro. Tuomet maistas sunkiau slenka žarnynu, išmatos sunkiau pasišalina. Dujos kaupiasi žarnyne, tempia žarnų sieneles. Pradeda veržti pilvą. Kai kuriuos ima varginti pilvo skausmas, šleikštulys, pykinimas. Dujoms pasišalinus, šie reiškiniai dingsta.
Kai dujų susikaupia skrandyje ir jos veržiasi aukštyn stemple, žmogus raugėja. Atsiraugėjus palengvėja. Ilgainiui daugelis pripranta prie vidurių pūtimo ir nemalonių pojūčių. Į medikus kreipiasi tik tuomet, kai šie negalavimai tampa lėtiniai.
Žarnyne besikaupiančios dujos, pilvo skausmai, dar vadinami “raižymu”, gali būti rimtos ligos - lėtinio kolito ar žarnyno vėžio pradžia.
Vidurius pūsti gali ir dėl kasos darbo sutrikimų. Mat kasa gamina daug ir svarbių virškinimo fermentų. Jei jų nepakanka, blogiau skaidomi riebalai ir angliavandeniai. Pūsti pilvą ir raugėti žmogus gali sirgdamas tulžies pūslės akmenlige. Pilvo pūtimu skundžiasi ir sergantieji kepenų ciroze. Šios sunkios ligos priežastis dažniausiai būna besaikis girtavimas.
Sutrikus virškinimui, nemaloniai maudžia viršutinę pilvo dalį, pučia vidurius. Vėliau sumažėja apetitas, ligonis liesėja, tampa nedarbingas. Pilvo ertmėje gali kauptis ascitinis skystis - atsiranda gelta. Pažeistos kepenys nepajėgia nukenksminti virškinimo trakte susikaupusių žalingų medžiagų. Tuomet apnuodijamas visas organizmas.
Pučiant pilvą, patartina išgerti aktyvuotos medžio anglies miltelių arba sutrintų šios anglies tablečių. Nuo meteorizmo gelbsti kmynų, ramunėlių, čiobrelių, ąžuolo žievės, granatų arbatos. Tačiau visuomet reikėtų atminti, kad dujų perteklius žarnyne – įspėjimas apie gresiančią ligą. Tad nevenkite pasikonsultuoti su gydytoju, kad išvengtumėte rimtesnių nemalonumų ateityje.
Mityba ir piktybiniai navikai
Su mitybos ypatumais siejama apie 20-50% mirties nuo piktybinių navikų atvejų. Maiste, kurį mes valgome, gali būti cheminių vėžį sukeliančių medžiagų. Visų pirma tai policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, tarp jų benzpirenas, kurių yra rūkytuose ir ilgai riebaluose kepintuose maisto produktuose. Šie junginiai gali iš oro patekti ant augalų ar į dirvą kurioje jie auga. Jų būna užterštoje dirvoje išaugusiose daržovėse. Todėl pakelėse, ypač ten, kur pravažiuoja daug automobilių, ar netoli aplinką teršiančių gamyklų, maistinių augalų auginti nerekomenduojama.
Su maistu galima gauti N-nitrozaminų, ypač jų pirmtakų, nitratų ir nitritų. Iš pastarųjų ir antrinių aminų, kurių visuomet būna maiste, nitrozaminai gali pasigaminti burnos ertmėje, skrandyje ar šlapimo pūslėje. Maži nitratų kiekiai – būtina ir reikalinga sudedamoji daržovių dalis, pavojingi yra dideli jų kiekiai, kurių jų būna geriamąjame, ypač šulinių vandenyje. Nitrozaminų gaminimąsi trikdo normalus skrandžio rūkštingumas, C ir E vitaminai.
Su žemės riešutais, ryžiais galime gauti afla toksinų, pasigaminančių iš pelėsio Aspergilus flavus, tarpstančio karštose, drėgnose vietovėse. Didesni jų kiekiai gali sukelti pirminį kepenų vėžį žmonėms ir gyvūnams.
Piktybinius navikus gali sukelti kai kurie pesticidai, insekticidai, maisto dažai ir pan.
Tačiau minėtos cheminės maistą teršiančios medžiagos tėra atsakingos už nedidelę visų žmogaus piktybinių navikų dalį. Didesnę nei cheminiai kancerogenai reikšmę piktybinių navikų atsiradimui turi gyvulinių riebalų perteklius. Su didelio gyvulinių riebalų kiekio vartojimu siejamas sergamumas storžarnės, krūties, priešinės liaukos vėžiu. Maisto riebalai yra pagrindinė nutukimo priežastis, o nutukusieji serga gimdos kūno, tulžies pūslės ir inkstų vėžiu.
Pas mus 40-50% daugumos žmonių suvartojamų maisto kalorijų sudaro riebalai, dažniausiai – gyvuliniai. Jie turėtų sudaryti ne daugiau kaip 30% visų per dieną gaunamų kolorijų. Sveikatai būtų palankiau, jei didesnę vartojamų riebalų dalį sudarytų augaliniai aliejai, kuriuose yra nesočių riebalinių rūgščių, yra E vitamino ir kitų naudingų sudedamųjų dalių, tarp jų - antioksidatorių, naikinančių sveikatai pavojingus laisvuosius radikalus, kurie gaminasi organizme. Ypač vertingas alyvuogių aliejus. Daugelis autorių teigia, kad didelių kiekių “raudonosios” mėsos (jautienos, kiaulienos, avienos, veršienos) vartojimas gali skatinti storžarnės vėžio išsivystymą. Tokio poveikio neturi paukštiena. Didesnį pavojų kelia sūdyta, rūkyta mėsa. Kol kas nėra įtikinamų duomenų apie žuvies produktų poveikį reliatyviai onkologinių ligų rizikai. Nutukimas atsiranda ne tik vartojant daug riebalų, bet perdaug valgant ir mažai judant.
Sūrus maistas skatina skrandžio vėžio išsivystymą, nors druska laikoma nepriežastimi, o tik skatinančiuoju naviko plėtrą veiksniu.
Maistas ne tik gali būti pavojingas sveikatai jame yra ir tokių sudedamųjų dalių, kurios užkerta kelią vėžiui. Svarbi vėžio profilaktikos priemonė yra vaisiai ir ypač daržovės. Juose yra vitaminų, mikroelementų ir kitų medžiagų, kurios skatina imunitetą, padeda organizmui kovoti su įvairiomis ligomis, tarp jų – vėžiu. Ypač svarbūs yra vitaminai A, E, C karotenoidai, selenas, folatai, kurie pasižymi antioksidacinėmis savybėmis t.y. nukenksmina laisvuosius radikalus.
Maistas kuriame gausu daržovių ypač morkų, kopūstų, rupios duonos, kruopų atitolina storžarnės vėžį. Maistinės skaidulos nukenksmina tulžies rūgštis, kurie perteklius valgant riebų maistą kenkia žarnų gleivinei. Didėja žarnyno turinio kiekis, todėl mažėja į žarnyną patekusių ar žarnyne susiformavusių pavojingų cheminių junginių koncentracija.
Nemažai tyrinėjimų patvirtina ir apsaugomąjį žaliosios arbatos vaidmenį nuo kai kurių navikų formavimosi. Arbatoje yra antioksidatorių-polifenolių, pienas ypač neriebus, užkerta kelią skrandžio ir storžarnės vėžio atsiradimui ir plėtojimuisi todėl, kad tai yra pagrindinis natūralus kalcio, kuris tausoja žarnyno epitelį šaltinis.
Racionali, visavertė mityba svarbi vėžio profilaktikai. Remiantis daugelio epidemiologinių tyrinėjimų duomenimis, spėjama, kad jei daržovių ir vaisių būtų vartojama 75% daugiau nei dauguma žmonių šiuo metu vartoja, būtų galima išvengti 10-50% virškinimo organų vėžio atvejų, o valgant tik vieną kartą nedidelę porciją mėsos per savaitę - 3-5% storžarnės vėžio atvejų.
Todėl gerai pagalvokime dėdami maistą į savo lėkštę.
Storžarnės vėžys
Kas yra storosios žarnos vėžys? Storosios žarnos vėžys yra piktybinis navikas, augantis ant vidinės tiesiosios ar gaubtinės žarnos sienelių. Jis gali prasidėti nuo mažos ataugos, vadinamos polipu, kuris buvo diagnozuotas dar prieš kelerius metus. Tai nereiškia, kad kiekvienas polipas virsta naviku, tačiau aptiktą polipą geriausia pašalinti.
Kas sukelia storosios žarnos vėžį? Dauguma žmonių mano jog jų genetinis kodas lemia riziką susirgti storosios žarnos vėžiu. Tačiau tik mažiau nei 10% visų vėžio atvejų gali būti paaiškinami genetiniais pakitimais. Mokslininkai mano, kad įtakos vėžiui susiformuoti turi mūsų gyvenimo būdas. Tyrimais įrodyta, jog storosios žarnos vėžys, palyginti su kitų lokalizacijų piktybiniais navikais yra labiausiai susijęs su dieta ir gyvenimo būdu. O tai reiškia, kad mes patys galime imtis priemonių sumažinti storosios žarnos vėžio atsiradimo riziką.
Yra žinoma, kokie žmonės patenka į didesnės rizikos grupę: vyresnis nei 50 metų amžius, tie kurių šeimyninėje anamnezėje yra daugybinė polipozė (kai storosios žarnos gleivinėje randami gėrybiniai navikai, polipai), ilgą laiką sergantys lėtiniu kolitu, vartojantys daug riebalų ir mėsos, o mažai daržovių ir ląstelienos, rūkaliai. Tie kurių šeimoje buvo diagnozuotas storosios žarnos vėžys ypač kai liga buvo nustatyta jaunesniems nei 45 metų amžiaus asmenims.
Pagrindiniai storžarnės vėžio simptomai gana aiškūs. Kraujas išmatose. Jis gali būti nuo šviesiai iki tamsiai raudonos spalvos. Storosios žarnos veiklos pakitimai be aiškios priežastės, trunkantys ilgiau nei 6 savaites. Tai yra viduriavimas ar vidurių užkietėjimas, ypač jei tuštinantis kraujuojama. Pilvo skausmai, mažakraujystė, pilnumo jausmas žarnyne po tuštinimosi. Svorio netekimas dėl neaiškios priežasties ir nepaaiškinamas didelis nuovargis.
Jei vėžys nėra išplitęs ir ligą pradedama gydyti anksti, galimybė pasveikti yra labai didelė. Ne visiems, sergantiems storosios žarnos vėžiu gydymas yra vienodas. Gydymo pobūdis priklauso nuo daugelio veiksnių: vėžio dydžio, lokalizacijos, jo išplitimo, ląstelių tipo, paciento amžiaus bei sveikatos būklės.
Pagrindiniai gydymo būdai yra keli. Chirurginis gydymas. Operacijos tikslas – pašalinti visą naviką, jai tai įmanoma. Kartais operacija gali būti derinama su radioterapija bei chemoterapija.
Tai gydymas specifiniais priešvėžiniais vaistais, siekiant sunaikinti vėžines ląsteles. Chemoterapija gali būti skiriama prieš ar po operacijos, taip pat ir tais atvejais, kai diagnozuojamas vėlyvųjų stadijų navikas. Chemoterapija gali būti skiriama tabletėmis arba vaistai sušvirkščiami į veną. Chemoterapija tabletėmis yra toks pat efektyvus, saugus ir patogus ligoniui gydymo būdas nes išvengiama intraveninių injekcijų ar buvimo ligoninėje. Radioterapija – tai gydymas didelės energijos jonizuojančia spinduliuote. Kartais chemoterapija skirima su radioterapija, toks gydymas vadinamas hemospinduliniu.
Biologinė terapija - pastaraisiais metais sukurti nauji vaistai, specifiškai veikiantys vėžio ląsteles bei slopinantys naviką ir jo metastazes maitinančių kraujagyslių atsiradimą. Biologinė terapija nepažeidžia sveikų audinių ir sukelia žymiai mažiau nepageidaujamų reiškinių. Skiriant ją kartu su chemoterapija, pagerinamas ne tik chemoterapinių vaistų efektyvumas, bei ir gyvenimo trukmė.
Norėdami užsiregistruoti konsultacijai ar sužinoti daugiau apie mūsų teikiamas paslaugas, apsilankykite paslaugų puslapyje arba skambinkite telefonu +37065666420.